5 litų banknotas: Jonas Jablonskis ir lietuviškos mokyklos atmintis

Nominalas, kurio tema pasikeitė

Pirmojoje atkurtos Lietuvos banknotų kūrimo stadijoje 5 litų nominalui buvo numatyti Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Giedrius Jonaitis jau buvo parengęs lakūnų kompoziciją, tačiau vėliau ji perkelta į 10 litų banknotą. Penkių litų nominalui reikėjo naujo pasakojimo, kuris papildytų visą banknotų šeimą ir nekartotų kitų temų.

Pasirinkus Joną Jablonskį banknotas įgijo aiškią kalbos istorijos kryptį. Reversui pritaikyta Petro Rimšos skulptūra sustiprino šią temą ir išplėtė ją iki slapto lietuviško švietimo spaudos draudimo metais. Taip aversas ir reversas sudarė vieną nuosekliausių mažųjų nominalų pasakojimų.

Mėlyna ir violetinė spalvų gama padėjo banknotą greitai atskirti nuo 1 ir 2 litų. Portretas dešinėje, vandens ženklo laukas kairėje ir ornamentinės juostos išlaikė bendrą serijos konstrukciją. Banknotas buvo nedidelis, bet jo vaizdinė tema apėmė visą lietuvių kalbos išlikimo istoriją.

Jonas Jablonskis ir bendrinės lietuvių kalbos pamatai

Jonas Jablonskis buvo kalbininkas, pedagogas ir vienas svarbiausių bendrinės lietuvių kalbos normintojų. Jo darbai padėjo nustatyti gramatikos, rašybos ir vartosenos principus tuo metu, kai moderni lietuvių viešoji kalba dar tik kūrėsi. Jablonskis ne vien aprašė kalbą – jis aktyviai formavo priemones, kuriomis galėjo naudotis mokykla, spauda ir valstybės institucijos.

Kalbos norminimas buvo neatskiriamas nuo tautinio atgimimo. Be nuoseklios rašybos, gramatikos ir terminijos būtų buvę sunkiau plėsti lietuvišką švietimą, leisti spaudą ir kurti administracinę nepriklausomos valstybės kalbą. Todėl Jablonskio portretas ant pinigo kalba ne apie siaurą akademinę discipliną, bet apie vieną iš valstybingumo sąlygų.

Banknote jis pavaizduotas rimtas ir susikaupęs. Graviruotas portretas dera su tankia grafika, tačiau lieka aiškus net stipriai sumažintame vaizde. Aplink jį išdėstyti nominalo ženklai ir ornamentai sukuria tvarkingą hierarchiją: pirmiausia matomas žmogus, tada pinigo vertė ir leidėjas.

Jablonskio pasirinkimas taip pat sujungia penkių litų banknotą su kitais serijos literatais ir kultūros veikėjais. Žemaitė atstovauja gyvajai literatūros kalbai, Maironis – poezijai ir tautiniam atgimimui, Kudirka – spaudai ir himnui, o Jablonskis – pačiai bendrinės kalbos sistemai.

„Vargo mokykla“ – slapto mokymosi atvaizdas

Reverse pavaizduota Petro Rimšos skulptūra „Lietuvos mokykla 1864–1904“, dažniau vadinama „Vargo mokykla“. Joje motina prie verpimo ratelio moko vaiką skaityti lietuviškai. Vaizdas nurodo spaudos draudimo laikotarpį, kai lietuviškos knygos lotyniškais rašmenimis buvo draudžiamos, o kalbos perdavimas neretai vyko privačioje, nuo valdžios slepiamoje aplinkoje.

Skulptūra pasirinkta ne kaip abstrakti kančios alegorija. Ji parodo konkretų kultūros perdavimo veiksmą: suaugusysis moko vaiką, knyga pereina į kitą kartą, o namų erdvė tampa mokykla. Šis motyvas tiesiogiai papildo Jablonskio portretą, nes bendrinės kalbos kūrimas įmanomas tik tada, kai kalba skaitoma, mokoma ir vartojama.

Banknoto grafikoje skulptūros tūris perteiktas linijomis ir šešėliais. Verpimo ratelis, figūrų laikysena ir knygos vieta išlaiko kūrinio atpažįstamumą, tačiau kompozicija pritaikyta nedideliam formatui. Tai vienas atvejų, kai banknotas ne tiesiog rodo pastatą ar peizažą, bet perpasakoja visą istorinę situaciją.

Averso ir reverso ryšys čia ypač įtikinamas. Vienoje pusėje matome žmogų, kuris normino modernią lietuvių kalbą, kitoje – ankstesnės kartos pastangas tą kalbą apskritai išsaugoti. Banknotas tampa trumpu pasakojimu nuo slapto mokymosi iki viešos, valstybės vartojamos kalbos.

Nuo slaptos knygos iki valstybinės kalbos

Penkių litų banknoto pasakojimą galima skaityti kaip ilgą kelią tarp dviejų istorinių būsenų. „Vargo mokyklos“ vaikas mokosi tada, kai lietuviška spauda draudžiama, o Jablonskis dirba laikotarpiu, kai lietuvių kalbai reikia modernios gramatikos, terminų ir mokyklinės sistemos. Viena pusė rodo išlikimą, kita – brandą.

Kalba valstybėje nėra vien kultūros puošmena. Ja rašomi įstatymai, mokoma mokyklose, leidžiami laikraščiai, tvarkomi dokumentai ir vyksta viešas politinis gyvenimas. Jablonskio darbai padėjo parengti lietuvių kalbą šioms funkcijoms. Todėl jo atvaizdas ant nacionalinio pinigo ypač prasmingas: pati kupiūra yra valstybės institucijos dokumentas, išleistas norminta lietuvių kalba.

Skulptūra reverse primena, kad oficialios institucijos neatsirado tuščioje vietoje. Prieš jas buvo šeimų, knygnešių, mokytojų ir leidėjų pastangos. Banknoto kompozicija šių žmonių atskirai neįvardija, bet motinos ir vaiko scena atstovauja plačiam kasdienio pasipriešinimo tinklui. Tai suteikia pasakojimui žmogišką mastelį.

Kasdien apyvartoje buvęs banknotas pratęsė tą pačią švietimo logiką. Žmogus, paėmęs jį į rankas, matė Jablonskio pavardę ir skulptūrą, net jei nežinojo visos jų istorijos. Pinigas tapo mažu viešosios atminties nešėju, kuris kultūros motyvus platino ne muziejuje, o parduotuvėse, turguose ir namuose.

Dėl šios priežasties 5 litų banknotas gerai tinka pažintiniam rinkiniui. Jis leidžia pradėti nuo konkretaus daikto ir pereiti prie spaudos draudimo, knygnešystės, kalbos norminimo bei valstybės kūrimo. Nedidelis nominalas atveria didelę istoriją, o aversas ir reversas ją pasakoja be atsitiktinių, tarpusavyje nesusijusių motyvų.

Ką vertinti renkant 5 litų banknotą?

Renkant šį nominalą svarbiausia tiksliai įvertinti konkretaus egzemplioriaus būklę. Aiškios lenkimo linijos, dėmės, įplyšimai, susidėvėję kampai ir pakitęs popieriaus standumas rodo apyvartą. Geriau išlikusiame banknote lengviau perskaityti smulkias portreto ir skulptūros linijas.

Vienos laidos banknote kolekcinę įvairovę gali kurti serijos, numeracija, oficialūs pavyzdžiai ir skirtinga išlikimo būklė. Tačiau kiekvieną tokią savybę reikia aprašyti tiksliai. Vien neįprastas numerio vaizdas ar banknoto amžius savaime neleidžia daryti išvadų apie retumą.

Penkių litų banknotas ypač tinka teminiam rinkiniui apie lietuvių kalbą, knygnešystę ir švietimą. Jis taip pat užbaigia mažųjų nominalų trijulę ir padeda palyginti, kaip vienoje serijoje buvo derinami portretai, spalvos ir skirtingi reverso pasakojimai.

Kolekcijoje tai ne vien nostalgiškas kasdienio pinigo prisiminimas. Banknoto kompozicija leidžia kalbėti apie kalbos išlikimą, slaptą mokymą ir kultūros institucijų atsiradimą. Dėl aiškios averso ir reverso jungties jis išlieka vienu nuosekliausių atkurtos Lietuvos banknotų.

Kalba ir švietimas penkių litų banknoto vaizduose

Penkių litų banknotas aiškiai parodo, kad atkurtos Lietuvos pinigų ikonografijoje kalba buvo suprantama kaip valstybės pamatas. Jono Jablonskio portretas nukreipia į bendrinės lietuvių kalbos norminimą, o reverso mokymosi motyvas šią temą perkelia į kasdienę patirtį. Banknotas nekalba apie kalbą abstrakčiai: jis susieja konkretų žmogų, švietimą ir kultūros perdavimą, todėl net nedidelis nominalas įgauna aiškų pasakojimo centrą.

Žvelgiant į visą nominalų šeimą matyti nuoseklus principas – asmenybės portretas nėra atskiras dekoratyvus elementas, o įėjimas į platesnę istoriją. Penkių litų banknoto atveju svarbu apžiūrėti abi puses kartu, nes tik tuomet atsiskleidžia ryšys tarp kalbininko ir mokyklos temos. Kolekcijoje šis banknotas papildo vieno ir dviejų litų nominalus bei padeda matyti, kaip ankstyvojoje serijoje buvo formuojama vientisa kultūrinė programa. Būklę verta aprašyti tik pagal realiai matomus požymius, atskirai nuo nominalo istorinės reikšmės.

Šio banknoto vietą padeda suprasti ir jo santykis su vėlesne penkių litų moneta. Pinigų sistemoje tas pats nominalas gali išlikti, nors pasikeičia jo medžiaga, formatas ir kasdienio naudojimo pobūdis. Banknotas dėl to nėra „neteisinga“ ar nebaigta moneta – tai savarankiškas konkretaus atkurtos valiutos etapo objektas, turintis savo autorius ir vaizdų programą. Kataloguojant naudinga nepainioti nominalo tęstinumo su dizaino tęstinumu: popierinis penkių litų pinigas pasakoja Jablonskio ir lietuviškos mokyklos temą, o vėlesnė moneta priklauso kitai vizualinei sistemai. Toks atskyrimas padeda lankytojui tiksliau suprasti pinigų kaitą ir kartu kuria natūralius ryšius tarp banknotų istorijos, monetų katalogo bei realių parduotuvėje esančių objektų.